NoriuDainuoti

Pasiruošimas konkursams

Pasiruošimas konkursams ir koncertams

Jei artėja konkursas, atranka ar koncertas, laiko tikslingam darbui paprastai lieka mažiau, nei norėtųsi. Šis pasiruošimas skirtas ne pradedančiajam pažinti balsą nuo nulio, o konkrečiam tikslui — tvirtai išeiti į sceną su kūriniu, kuris jau „susigulėjęs“, ir jaustis pasiruošus, ne sukrėstam.

Kam skirtas šis pasiruošimas

Konkursui ar koncertui ruoštis gali bet kas — vaikas, kuriam artėja dainų konkursas mokykloje, paauglys prieš talentų šou, ar suaugęs žmogus, kuriam netikėtai reikia padainuoti draugo vestuvėse ar įmonės renginyje. Amžius ar patirtis šiuo atveju antraeilis dalykas — svarbiausia yra data kalendoriuje ir noras iki jos pasiruošti kuo geriau.

Tuo šis pasiruošimas skiriasi nuo įprastų, ramesnio tempo pamokų — čia dirbame su konkrečiu terminu ir konkrečiu rezultatu galvoje. Nesigilinama plačiai į visą vokalo teoriją; dėmesys sutelkiamas į tai, kas tiesiogiai padės tą vieną kartą, kai reikės atlikti kūrinį prieš žiuri ar publiką. Jei tikslas platesnis — tiesiog norisi reguliariai dainuoti ir tobulėti be konkretaus termino — verta pažiūrėti į bendrą dainavimo pamokų Kaune aprašymą.

Skirtingas amžius, tas pats terminas

Nors principas visiems tas pats — ribotas laikas ir konkretus tikslas — pats pasiruošimas skiriasi priklausomai nuo to, kas ruošiasi. Vaikui, kuriam artėja pirmasis konkursas, dažnai svarbiausia ne technika, o tai, kad scena netaptų bauginanti — dirbame trumpesniais, žaismingesniais etapais, daug kartojame ir švenčiame kiekvieną mažą pažangą, kad noras dainuoti neišnyktų kartu su nervais.

Paaugliui, ruošiantis mokyklos talentų šou ar atrankai, dažniausiai svarbiausia — pasitikėjimas ir tai, kad pasirodymas atrodytų „savas“, ne primestas. Suaugusiajam, kuris po ilgos pertraukos ar visai be scenos patirties ruošiasi konkursui ar svarbiam koncertui, dažnai reikia daugiau dėmesio būtent jaudulio valdymui ir pasitikėjimui savo balsu, o ne pačiai technikai — suaugę žmonės save vertina griežčiau nei vaikai. Visais atvejais planas sudaromas individualiai, atsižvelgiant į tai, kas konkrečiam mokiniui šiuo metu sunkiausia.

Kodėl būtinos bent 2 pamokos per savaitę

Tai nėra formalumas — tai studijos taisyklė, kurios laikomasi būtent todėl, kad ji iš tikrųjų veikia: ruošiantis konkursams ar koncertams, būtina lankyti bent 2 pamokas per savaitę, kad užtektų laiko gerai pasiruošti pasirodymui. Priežastis paprasta — repertuaras neišmokstamas per vieną kartą, jis „susiguli“ tik per pakartojimus ir grįžtamąjį ryšį, o tarp jų praėjęs laikas arba padeda, arba trukdo.

Kai pamoka vyksta kartą per savaitę, tarp užsiėmimų dažnai suspėja išsitrinti tai, kas jau buvo pasiektas — grįžtame prie tų pačių klaidų, aiškinamės tuos pačius dalykus iš naujo, ir laikas, kurio ir taip mažai, eikvojamas nebe judėjimui į priekį, o grįžimui atgal. Dvi pamokos per savaitę leidžia dirbti kitaip: pirmoje ištaisome, kas netiksliai, tarp pamokų kūrinys „nusistovi“ atmintyje ir kūne, o antroje jau tvirtiname tai, kas pavyko, ir judame toliau — prie sceninio judesio, emocijos, smulkmenų, kurios konkurse ar koncerte ir nulemia įspūdį.

Kitaip tariant, retesnis lankymas pasiruošimo laikotarpiu ne tik lėtina procesą — jis realiai mažina tikimybę, kad iki pasirodymo dienos kūrinys bus išdainuotas tvirtai, o ne „maždaug“. Visos studijos taisyklės, įskaitant šią, aprašytos taisyklių puslapyje.

Kaip parenkamas repertuaras

Kūrinio pasirinkimas — vienas svarbiausių sprendimų viso pasiruošimo metu, ir jis priimamas ne pagal tai, kas gražiausiai skamba kito atlikėjo įraše, o pagal tai, kas šiuo metu tinka tavo balsui. Vertinamas diapazonas, patogiausia tonacijos zona, kvėpavimo ilgis frazėse ir tai, kiek laiko realiai liko iki pasirodymo — kūrinys, kuriam reikia trijų mėnesių, netinka, jei liko trys savaitės.

Jei konkursas ar atranka turi savo reglamentą — pavyzdžiui, nurodytą stilių, kalbą ar trukmę — dirbame pagal tas sąlygas nuo pat pradžių, kad kūrinys, kurį repetuojame, būtų tas pats, kurį reikės atlikti. Jei pasirinkimas laisvas, kartu aptariame keletą variantų ir renkamės tą, kuris parodo stipriausias tavo balso puses, o ne tą, kuris atrodo įspūdingiausias popieriuje.

Dažna klaida, kurią mokiniai daro rinkdamiesi patys — pasirenkamas kūrinys pagal tai, kaip jis skamba pas mėgstamą atlikėją, neatsižvelgiant į tai, kad ta pati daina dažnai parašyta visiškai kitokiam balso tipui ar diapazonui. Tokį kūrinį stengiantis „ištempti“ iki originalo aukščio, technika nukenčia pirmoji, o kartu ir pasitikėjimas scenoje. Todėl pirmoji pasiruošimo pamoka dažnai ir skiriama būtent šiam klausimui — ar kūrinys, kurį planuoji, iš tikrųjų tinka tau, ar jį verta pritaikyti, pakeičiant tonaciją ar net patį pasirinkimą.

Scenos buvimas ir tai, ką iš tiesų mato žiuri

Techniškai tiksliai sudainuota daina — tik dalis to, kas sudaro įspūdį scenoje. Žiuri ir publika vienodai reaguoja ir į tai, kaip laikaisi, kaip kvėpuoji prieš pirmą frazę, ar užmezgi kontaktą su sale, ar tavo veido išraiška atitinka dainos nuotaiką. Būtent todėl pasiruošimo metu dirbame ne vien su balsu, bet ir su tuo, kaip kūrinys atrodo iš šalies — laikysena, judesiu, pauzėmis.

Praktiškai tai reiškia, kad dalis pamokų skiriama ne vien natoms, o pačiam atlikimui „nuo pradžios iki pabaigos“ — imituojame situaciją, artimą tikram pasirodymui: stovime, kaip stovėsime scenoje, dainuojame kūrinį ištisai, be sustojimų taisyti, o po to aptariame, kas veikė, o kas dar reikalauja dėmesio. Kuo daugiau kartų tai išbandyta iš anksto, tuo natūraliau viskas jausis tą vieną, svarbiausią kartą.

Svarbu ir tai, ko žiuri paprastai nemato, bet visada pajaučia — ar atlikėjas iš tikrųjų supranta, apie ką dainuoja. Kūrinys, sudainuotas techniškai tvarkingai, bet be jokio ryšio su turiniu, dažnai skamba blankiai, net jei natos tikslios. Todėl dalis pasiruošimo skiriama ir prasmei — kas dainoje vyksta, kokia jos istorija ar nuotaikos kaita, ir kaip tą pajusti taip, kad tai natūraliai atsispindėtų balse ir veide, o ne būtų suvaidinta.

Kai apima jaudulys — kaip su juo dirbame

Scenos jaudulys ar baimė prieš atranką — ne silpnumo ženklas, o beveik universali patirtis, kurią jaučia ir pradedantieji, ir seniai scenoje dainuojantys žmonės. Problema atsiranda ne pačiu jauduliu, o tuo, kai jis pradeda trukdyti kvėpavimui, atminčiai ar balso valdymui — tada ir kūrinys, kuris repeticijose skambėjo tvirtai, scenoje gali „subyrėti“.

Dirbame su tuo keliais lygmenimis: kvėpavimo technikomis, kurios padeda nusiraminti pačiomis paskutinėmis minutėmis prieš išeinant į sceną, pasiruošimo ritualu, kuris kartojasi kiekvieną kartą ir suteikia stabilumo jausmą, ir, svarbiausia, pačiu repeticijų kiekiu — kuo daugiau kartų kūrinys atliktas panašiomis sąlygomis (stovint, be pertraukų, prieš kažką klausantis), tuo mažiau jaudulys turi galios sceną paversti netikėtumu.

Karolina Krivickaitė, dirbanti su studijos NoriuDainuoti mokiniais, apie tai sako: „Tikiu, kad dainuoti gali kiekvienas — svarbiausia rasti savo balsą ir juo mėgautis.“ Konkurso ar koncerto kontekste tai reiškia ir tai, kad tikslas nėra nuslopinti jaudulį iki nulio — tai reikia išmokti juo dainuoti kartu, o ne prieš jį kovoti.

Praktiškai tai reiškia ir labai konkrečius, kasdien pritaikomus dalykus: kaip kvėpuoti likus minutei iki išėjimo į sceną, kur nukreipti žvilgsnį, jei salėje pilna nepažįstamų veidų, ką daryti, jei per pasirodymą nutinka klaida — ar ją „ištaisyti“ per sekundę ir tęsti toliau, ar tiesiog leisti jai praeiti nesustojus. Šie dalykai atrodo smulkūs, tačiau būtent jie dažniausiai nulemia, ar pasirodymo dieną mokinys jaučiasi valdantis situaciją, ar situacija valdo jį.

Kaip atrodo intensyvus pasiruošimo laikotarpis

Kiekvienas pasiruošimas priklauso nuo to, kiek laiko liko iki datos ir kokiame taške šiuo metu esi, bet bendra logika paprastai panaši — nuo repertuaro pasirinkimo iki galutinio „generalinio“ atlikimo prieš pačią datą:

  • Kūrinio parinkimas pagal balsą, reglamentą (jei toks yra) ir turimą laiką
  • Techninis darbas — tonacija, kvėpavimas, sudėtingiausios kūrinio vietos
  • Kūrinio „sudėjimas“ ištisai, be sustojimų, imituojant realų pasirodymą
  • Sceninis darbas — laikysena, judesys, kontaktas su sale ar žiuri
  • Jaudulio valdymo pratimai, artėjant prie pasirodymo dienos
  • Baigiamoji, „generalinė“ pamoka arti datos — paskutinis patikrinimas prieš sceną

Šis ritmas realiai įgyvendinamas tik lankant pamokas bent 2 kartus per savaitę — rečiau lankant, dalis šių etapų tiesiog neišsitenka į turimą laiką arba atliekami paviršutiniškai.

Verta iš anksto susitaikyti ir su tuo, kad kelios pamokos pasiruošimo eigoje gali pasirodyti sunkesnės ar net nuviliančios — pasitaiko dienų, kai kūrinys „neklauso“ taip, kaip praėjusią savaitę, ar atrodo, kad pažanga stringa. Tai natūrali proceso dalis, o ne ženklas, kad kažkas nepavyksta. Būtent todėl pastovus, dažnas pamokų ritmas ir yra svarbesnis už vieną „gerą“ ar „blogą“ pamoką — bendra kryptis per kelias savaites paprastai būna aiškiai kylanti, net jei atskiros dienos skiriasi.

Kodėl verta pradėti anksčiau, nei atrodo būtina

Natūralu atidėlioti pasiruošimą, ypač jei data atrodo tolima — bet pamokų laikas priklauso nuo mokytojos užimtumo tuo metu, ir laisvų vietų dviem pamokoms per savaitę, tinkančiu grafiku, gali tiesiog nelikti, jei kreipiamasi paskutinę minutę. Kuo anksčiau pradedama, tuo daugiau lankstumo derinant tvarkaraštį ir tuo ramesnis pats pasiruošimo procesas — be skubos, kuri dažnai pati savaime kelia papildomą stresą.

Jei data dar nėra visiškai aiški arba tik svarstoma galimybė dalyvauti konkurse, verta susisiekti jau dabar ir aptarti realų laiko planą — dažnai paaiškėja, kad net ir atrodantis trumpas terminas yra pakankamas, jei pradedama laiku ir laikomasi reikiamo pamokų ritmo.

Yra ir kita priežastis nelaukti paskutinės akimirkos — kūnui ir balsui reikia laiko priprasti prie padidinto krūvio. Jei pamokų dažnis staiga padidinamas iki dviejų per savaitę likus vos kelioms dienoms iki pasirodymo, balsas gali pavargti vietoj to, kad sustiprėtų. Palaipsniui didinamas krūvis, pradėtas iš anksto, leidžia balsui priprasti prie intensyvesnio darbo be nereikalingos įtampos ar užkimimo rizikos pačią pasirodymo dieną.

Kaina ir kaip pradėti

Pasiruošimo pamokos vyksta individualiai, kaip ir įprastos dainavimo pamokos — skirtumas tik tas, kad jų dažnis pasiruošimo laikotarpiu didinamas iki bent 2 kartų per savaitę. Įkainiai priklauso nuo pamokos trukmės ir aprašyti kainų puslapyje. Jei nesi tikras, ar tau labiau tinka individualus darbas su balsu, ar bendresnis įvadas, verta pažiūrėti ir į vokalo pamokas Kaune— tai padės susigaudyti, koks formatas labiausiai atitinka tavo situaciją.

Pradėti paprasta — susisiek telefonu +370 66 046 806 arba el. paštu info@noriudainuoti.lt, papasakok, kada vyks pasirodymas ir kiek laiko liko pasiruošti. Kartu aptarsime realų planą: kiek pamokų per savaitę reikės, kokį kūrinį rinktis ir nuo ko pradėti jau šią savaitę. Studija įsikūrusi Vilijampolėje, Raudondvario plente 86A, Kaune.

Dažni klausimai

Klausimai apie pasiruošimą konkursams

Priklauso nuo to, ką jau moki, ir kiek laiko realiai gali skirti. Jei kūrinį jau žinai bent apytiksliai, mėnesio dažniausiai užtenka intensyviam pasiruošimui — bet tik lankant pamokas bent 2 kartus per savaitę, kaip numato studijos taisyklės. Jei pradedame visiškai nuo nulio likus kelioms savaitėms, pasikalbėsime atvirai, ko realu pasiekti, o ko ne, kad nesižadėtume nepasiekiamų dalykų.

Todėl, kad tarp vienos pamokos per savaitę per daug laiko atrofuojasi tai, ką jau pavyko pasiekti — grįžtame prie tų pačių klaidų, o ne judame į priekį. Dvi pamokos per savaitę leidžia repertuarui iš tikrųjų „susigulėti“ balse tarp užsiėmimų, o klaidas pataisyti dar kol jos netapo įpročiu, ne po to, kai jau įsitvirtino.

Abu variantai galimi. Jei jau turi kūrinį (pvz., pagal konkurso reglamentą), dirbame su juo. Jei ne — kartu pažiūrime tavo balso diapazoną, stiprybes ir konkurso formatą, ir padedame apsispręsti dėl kūrinio, kuris realiai tinka tavo balsui šiuo metu, o ne tik gražiai skamba kito atlikėjo lūpose.

Tai labai dažna problema ir dirbame su ja tikslingai — nuo kvėpavimo technikų, kurios padeda nusiraminti prieš pat išeinant į sceną, iki pačių repeticijų, imituojančių scenos situaciją, kad pasirodymo diena netaptų pirmuoju kartu, kai kūrinį dainuoji „visai rimtai“. Kuo daugiau kartų kūrinys išbandytas panašiomis sąlygomis, tuo ramiau jautiesi tikrą dieną.

Ne. Pasiruošimas konkursams ir koncertams vienodai tinka ir tam, kas jau ne kartą stovėjo scenoje, ir tam, kam tai bus pirmas kartas. Skiriasi tik pradinis taškas — vieniems daugiau dėmesio reikia technikai, kitiems labiau scenos jaudulio valdymui ir laikysenai.

Kuo anksčiau, tuo geriau — pamokų laikas priklauso nuo mokytojos užimtumo tuo metu, todėl vietų prieš pat konkurso sezoną gali tiesiog nelikti tokiu grafiku, koks reikalingas dviem pamokoms per savaitę. Pradėjus iš anksto, pasiruošimas vyksta ramesniu tempu, o ne paskutinę savaitę skubant.

Artėja konkursas ar koncertas? Pradėkime iš karto

Papasakok, kada vyks pasirodymas — sudarysime realų pasiruošimo planą ir nustatysime pamokų ritmą, kurio reikia, kad kūrinys spėtų susigulėti.

Susiję puslapiai